trumpa istorija
2009 metais teatrinei visuomenei prisistatę spektakliu pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę „Išvažiuoju“, statytu aktoriaus Sauliaus Bareikio, jaunieji šio aktoriaus ir aktoriaus Vlado Bagdono bei režisieriaus Cezario Graužinio studentai bando pradėti nepriklausomos trupės kūrybinį kelią. Kolektyvinės kūrybos principą spektaklių kūrimo procese intensyviai naudojantys jaunieji aktoriai nevengia eksperimentinių iššūkių, siekia atrasti unikalią teatrinę kalbą ir visapusiškai įsilieti į profesionalių scenos kūrėjų gretas.
Antruoju spektakliu „Baltoji stirna“, kuriuo prisistatė teatro scenoje, akoriai pademonstravo ansambliškumo darną, muzikinius sugebėjimus bei pirmąkart susidūrė su kolektyvinio kūrimo principu. Spektaklio dramaturgijos pagrindu buvo pasirinkta J.Thurberio pasakos „Baltoji stirna“ motyvai. Aktoriai patys kūrė tekstus dainoms, perdarė J.Thurberio tekstą. „trupės liūdi“ nariai tekstą perkūrinėjo, perrašinėjo ir perdarė kartu, nors už reginio visumą atsakingas buvo V.Kublinskas, spektaklio režisierius. Kaip spektaklio rezultatus apibendrina premjerinį pasirodymą matęs teatro kritikas Andrius Jevsejevas, „išsiskyręs žaisme, dinamika ir bene visų spektaklio elementų (aktorių, muzikos, dekoracijų, apšvietimo ir t.t.) darna. Iš kitos pusės, visiems puikiai žinoma pasaka su atpažįstamais tipažais ir archetipinėmis situacijomis tarsi ir reikalavo ne tiek griežtesnės režisūrinės pozicijos ar šiuolaikinimo, o veikiau kompozicinės vienybės ir ritmo, ką V. Kublinskui puikiai pavyko suformuoti.“
Aktorių kompanijos „trupė liūdi“ repertuare taip pat galima aptikti muzikinį poezijos spektaklį „Kokia čia teisybė?“ pagal poetų Henriko Radausko ir Justino Marcinkevičiaus tekstus. Tekstų komponavimas ir pasirinkimas taip pat vyko kolektyviai, šiuo atveju visa spektaklyje dalyvaujanti aktorių komanda ir yra įvardijama kaip režisierius.
Vienas paskutiniųjų šios trupės spektaklių – tai Vaido Kublinsko režisuotas „Mono sapiens“, vadinamas keturių mono spektaklių ir mono miuziklo junginiu. Dramaturgiją šiame spektkalyje kiekvienas aktorius ruošė savo mono spektakliui. Vaidas Kublinskas, taip pat kūręs dramaturgiją savo pseudo-autobiografiniam mono pasirodymui, galiausiai nutarė imtis režisieriaus vaidmens, kaip pats teigia: „Aš kaip režisierius esu labai nepatenkintas savimi kaip aktoriumi. Duodu sau labai daug pastabų, skiriu sau labai daug dėmesio, o dėl to kenčia visos trupės darbas”, todėl jo paties paruoštas tekstas buvo perduotas aktoriui Mantui Stonkui, kuris – vienintelis šiame spektaklyje – dirba su jau paruoštu tekstu. Žinoma, repeticijų metu ir tai buvo intensyviai koreguojama ir taisoma, priklausomai nuo paties aktoriaus asmeninės patirties ir požiūrio į sakomus žodžius.
Spektaklio struktūra sudaryta iš penkių žanriškai skirtingų pokalbių su žiūrovais. Aktoriai perteikia vienatvės ir sutrikimo šiandieniniame pasaulyje temą, iškelia savieškos klausimus, analizuoja jauno menininko situaciją šiandieniniame kultūriniame ir ekonominiame kontekste, komponuoja primityvumo ir išradingumo niuansus, parodijuoja šiuolaikinę popkultūrą. Aktoriaus Šarūno Banevičiaus kurta dramaturgija jo monospektakliui apie jauną „perspektyvų“ aktorių, kuriam dėl lėšų apkarpymo ir koncepcijos šiuolaikiškumo, vietoj tradicinės trukmės mono spektaklio buvo liepta sukurti penkiolikos minučių reginį, parodijuoja pačios „trupės liūdi“ spektaklio koncepciją. Aktoriai šaiposi patys iš savęs, iš savo susikurto įvaizdžio, iš savo pačių aplinkybių.
Paskutinis „trupės liūdi“ spektaklis pagal Davido‘o Gieselmanno pjesę „Ponas Kolpertas“ – bendras jų ir režisieriaus Agniaus Jankevičiaus kūrinys, spektaklio statymo metu kiek atribojęs nuo lig tol vyravusios kolektyvinės kūrybos principo darbe. „trupės liūdi“ aktoriai, atradę naujas vaidmens kūrimo priemones, kaip teigia recenzijoje Andrius Jevsejevas, „geba jausti teatrinę formą, sutelkti dėmesį į objektą, galiausiai be deklaratyvios patetikos kalbėti personažo lūpomis“.
Šiuo metu vyksta intensyvios spektaklio "Ežiukas rūke" statybos. Premjera numatoma lapkričio mėnesį.